Šiandien, darbuotojų trūkumo laikais, reikia labai pasistengti, kad neturėtum darbo, tačiau kartais susiklosto neviltį keliančios situacijos, kai niekas nebekviečia į darbo pokalbį. Patyrinėkime kartu, kodėl taip nutinka ir ką tuomet daryti.

Jei darbdavys nekviečia jūsų į pokalbius, gali būti, kad:

Jūsų kandidatūra iš esmės netinka;

Kažkas jūsų gyvenimo aprašyme darbdavį gąsdina arba atstumia.

Kodėl jūsų kandidatūra gali netikti iš esmės? Taip gali būti tais atvejais, kai kandidatas siunčia gyvenimo aprašymą neįvertindamas reikalavimų arba pervertindamas savo jėgas. Principas „o gal?..“, viliantis, kad darbdavys pastebės, susidomės ir pakvies į pokalbį, profesionaliame atrankos procese neveikia. Todėl gyvenimo aprašymą darbdaviui reikėtų siųsti tik įsitikinus, kad atitinkate esminius keliamus reikalavimus. Darbdaviams pereinant prie dirbtinio intelekto sprendimų, apskritai nebebus galimybės kandidatuoti netenkinant pareigybės reikalavimų.

Darbdavį atstumti gali ir nevykusi nuotrauka (vis dar pasitaiko), netvarkingas gyvenimo aprašymas ar jame atsispindinti itin dažna darbų kaita.

Sudėtingesnis atvejis, kai kandidatas atitinka reikalavimus, tačiau į pokalbį vis tiek nėra kviečiamas. Kodėl? Liūdna pripažinti, tačiau viena pagrindinių priežasčių, kodėl kandidatas darbdaviui nepatraukus, – specialisto amžius. Vyresniems asmenims darbą susirasti gali būti sudėtingiau. Situacija šalyje gerėja, tačiau maždaug nuo 50-ies metų gali kilti sunkumų įsidarbinant.

Darbdaviai turi išankstinę nuomonę apie vyresnio amžiaus kandidatus kaip nelanksčius, užsispyrusius, sunkiau pritampančius komandoje, lėčiau dirbančius, sunkiau besimokančius. Dažnai įmonėms svarbu greitis, darbuotojų augimas, o amžėjimas, deja, ne visuomet siejasi su šiomis organizacijų vertybėmis. Iš vienos pusės, tai stereotipiniai darbdavių įsitikinimai, kita vertus, ir moksliniai tyrimai patvirtina, kad jaunesnio ir vyresnio amžiaus darbuotojai, dirbdami kartu, gali patirti sunkumų, kylančių dėl mentaliteto, vertybių, interesų, kalbos skirtumų.

Ne itin patrauklūs darbdaviams atrodo kandidatai, kurie vienoje įmonėje tose pačiose pareigose dirbo 20 metų ir ilgiau. Toks specialistas regisi užkerpėjęs, nelankstus, suaugęs su buvusios įmonės kultūra. Tikrai nelengva ir migruoti iš viešojo sektoriaus į privatų, kadangi pastarojo atstovai turi sukaupę mitų apie valstybės įstaigų darbą.

Dar vienas atrankos procese nepadedantis, akylesnio atrankų specialisto iš karto pastebimas trūkumas – kandidatas jau kurį laiką neturi darbo. Jei asmuo be darbo sėdi ilgiau nei metus, jis atrodo problemiškas kandidatas. Darbdavys daro išvadą, kad veikiausiai šio kandidato kiti darbdaviai nenori, nedarbino, jis yra nesėkmingas, o baisiausia, dar ir niūrus bei pavargęs nuo sėdėjimo namuose.

Ką daryti, kad išliktumėte konkurencingas darbo rinkoje ir neįkliūtume į tokius bedarbystės spąstus?

Jei matote, kad veikiausiai patirsite sunkumų įsidarbindamas (pvz., jau 6 mėnesius nepavyksta rasti darbo), paprastas darbas geriau nei jokio. Galbūt jūsų draugams reikia pagalbos, galbūt yra koks nors laikinas projektas, prie kurio galite prisidėti, ar galimybė dirbti nevisu etatu. Kad ir trumpalaikė, tokia darbo patirtis geresnė nei sėdėjimas be darbo ir finansine, ir socialumo, ir kompetencijų prasme. O svarbiausia – neįkliūsite į bedarbystės spąstus.

Laiką be darbo verta investuoti į mokymąsi. Neįtikėtina, kiek toks sprendimas gali atnešti naudos. Įrašę į gyvenimo aprašymą, kad baigėte, pavyzdžiui, papildomas magistrantūros studijas ar profesinę programą, jūs pademonstruosite, kad esate „šviežias“, gebate mokytis, priimti informaciją, domitės naujovėmis. Įgysite naujų kompetencijų, kurios sustiprins jūsų kaip specialisto svorį darbo rinkoje, ir ne mažiau svarbu – įgysite naujų pažinčių, kolegų, galinčių jums padėti rasti kitą darbą!

Nuleiskite kartelę. Dažna darbo paieškų nesėkmės priežastis – kandidatavimas į tokias pat aukštas pareigas, kokias užėmėte prieš dvejus metus, arba didelis, darbdavius gąsdinantis atlyginimo lūkestis. Jei jūsų profesinė žvaigždė leidžiasi, deja, mažėja ir vertė darbo rinkoje, ir derybinės galios. Be to, turėkite omenyje, kad jaunesni, ne tokie patyrę, tačiau energingi ir alkani kandidatai prašo mažesnio atlygio, tad gali darbdaviui atrodyti patrauklesni.

Peržiūrėkite įmones, kurioms siunčiate gyvenimo aprašymą. Vyresni kolektyvai labiau linkę priimti vyresnius žmones.

Nepasiduokite desperacijai – nesiųskite gyvenimo aprašymo, kur papuola, neužbombarduokite atrankų specialisto skambučiais. Padės ne ataka, o sumanus problemos sprendimas – savo vertės darbo rinkoje didinimas.

Susikurkite darbo vietą pats. Šiam žingsniui turi būti pasiruošęs kiekvienas darbo rinkos dalyvis. Deja, tenka matyti atvejų, kai didelės organizacijos atsikrato priešpensijinio amžiaus darbuotojų, kuriems vėl integruotis į darbo rinką gali būti nepaprastai didelis iššūkis. Naujoji, paties sukurta darbo vieta gali būti ir konsultavimo paslauga (sukaupėte daug patirties), ir ūkininkavimas (kai jūsų hobis – sodyba), ir pagalba šeimoms (namų ekonomo ar meistro paslauga), nedidelis techninis servisas ar kitoks jūsų kompetencijų ar pomėgių komercializavimas. Kiekvienas žmogus turi turėti sprendimą klausimui – ką darysiu, jei penkiasdešimtkelerių liksiu be darbo.

Darbo paieškos procese raskite palaikymą – konsultanto, giminaičio, bičiulio, kolegos – žmogaus, kuris jumis tiki ir palaikys kelyje į sėkmę.

Kiekvienas gali susirasti darbą. Kiekvienam žmogui yra jam skirtas darbas. Svarbiausia nenuleisti rankų, imtis veiksmų.