#lyderiodilema
Šis komentaras subalansuotas moterims, bet tinka ir vyrams.
O jo tema – paleidimas.
Kodėl moterims? Susiduriu su moterų užklausomis šiuo klausimu ir gerokai rečiau – su vyrų. O galbūt vyrams nesinori šia tema kalbėti garsiai?
Ko nenorime paleisti?
To – su kuo esame susigyvenę, kas yra tapę mūsų gyvenimo dalimi. Turbūt buvome į tai investavę savo laiką, širdį, patyrę malonių emocijų, prasmės jausmą. Norime jį išlaikyti.
Kodėl nenorime paleisti? Netekti to, kas brangu – skauda, tuštumos jausmas – ne iš maloniųjų.
Netektis – viena iš mūsų gyvenimo duotybių. Norime to ar nenorime visuomet kažko netenkame. Pvz., dienos, jaunystės, artimųjų, o galiausiai ir savo gyvenimo.
Kai nenoriu ko nors paleisti, įsivaizduoju save įsitvėrusią į šaką srauniai tekančioje upėje. Iš visų jėgų laikausi, nenorėdama pasileisti ir plaukti pasroviui. Aišku, kad tai kvaila. Nepasileisti – tai nepamatyti, kas laukia už keliolikos metrų, tai nuolat būti įsitempus, priešintis gyvenimo tėkmei.
O paleisti – tai ramiai priimti Dievo dovanas, rinktis jas matyti. Jų tikrai bus.
Galime manyti, kad esame pajėgūs kontroliuoti gyvenimo įvykius, kitus žmones. Bandyti daryti jiems įtaką – įsitempus, susirietus ir uždusus apibėgti visus pašalius. Gal kam tai ir pavyksta. O galima stebėti galimybes, kurias gyvenimas teikia, ir jomis pasinaudoti.
Taigi, kai paleidžiame, kurį laiką plaukiame pasroviui. Kaip ežiukas rūke: „Tegu upė mane neša“, – tuomet pagalvojo ežiukas, giliai atsidusęs.
Turėdami galimybę kurį laiką pabūti su savimi.
Paleisti – tai ir būti atviru, smalsiu, pasitikėti likimu.
Iki kito pirmadienio!
Dr. Alisa Miniotaite, vadovavimo ir lyderystės ekspertė, ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.
Šaltinis: Žinių radijas.