ALISA MANAGEMENT LABORATORY | Viešojo kalbėjimo mokymai aktorių rankose
Kibernetinio saugumo konsultantas (-ė), Vilnius (iki 18.02.16)
2017-11-14
Ar stereotipai apie lietuviškas įmones turi pagrindo?
2017-11-20

Viešojo kalbėjimo mokymai aktorių rankose

Viešojo kalbėjimo mokymai aktorių rankose

Organizacijų vystymo rinkoje pastebima, jog į viešojo kalbėjimo mokymus, kaip lektoriai, jau kuris laikas po truputį įsitvirtina aktoriai. O verslas mielai renkasi tokius mokymus, nes kūrybingumas ir oratorystės menas tampa vis aktualesnis verslo kasdienybėje. Kas, jei ne aktoriai, gali šių dalykų geriausiai išmokyti?

Jų mokymai, žinoma, skiriasi nuo įprastų, kur daugiausiai orientuojamasi į bendravimą su žiniasklaida. Ką vis tik aktoriai daro kitaip, kodėl auga poreikis būtent tokių mokymų, kur verslo atstovai mokosi scenos kalbos, ieško savo balso tembro, stengiasi įveikti scenos baimę.

Kaip viešojo kalbėjimo moko aktoriai, kalbame su Mantu Cegelsku, keletą metų savo aktoriaus patirtimi ir įgūdžiais besidalinančiu su verslo atstovais, moksleiviais ar jaunimu. M. Cegelskas, profesionalus aktorius, kvalifikuotas teatro pedagogas, UAB „Alisa Management Laboratory“ lektorius.

Ilgą laiką buvo įprasta, kad viešojo kalbėjimo mokė komunikacijos specialistai ar žurnalistai, daugiausia orientuodamiesi į kalbėjimo turinį. Vėliau daugiau dėmesio buvo skirta formai bei vaizdui, o paskutiniais metais atsirito nauja banga – viešojo kalbėjimo meno per kūno kalbą ir improvizaciją pradėjo mokyti aktoriai. Kodėl?

Aktoriai scenos kalbos mokosi mažiausiai 4 metus, treniruoja balsą, kvėpavimą, mokosi improvizacijos meno, artistiškumo. Visi šie įgūdžiai jiems tampa natūralūs ir aktorystėje savaime suprantami. Gebėjimas valdyti kūną, kalbą, kūrybiškumas tampa būtini ir aktualūs verslo organizacijų darbuotojams. Šiandien aktoriai mokosi verslumo, o verslo pasaulis – kūrybiškumo ir improvizacijos, taigi vyksta sinergija. Studijų metu aktoriai išsiugdo gebėjimą būti autentiškais, o rinkoje šis gebėjimas ir patirties dalijimasis tapo labai vertingi.

Akivaizdu, kad dauguma, kurie pradeda mokytis viešojo kalbėjimo, pirmiausia eina dėl to, kad nori įveikti kalbėjimo baimę ir valdyti patiriama stresą, kai reikia sakyti viešas kalbas. Kaip aktoriai moko susidoroti su baime ir stresu?

Viešojo kalbėjimo mokymuose labai svarbi atmosfera ir nusiteikimas gerai praleisti laiką. Viešasis kalbėjimas susijęs su stresu ir baime, tad jeigu mokysimės šio meno stresuodami, nieko neišmoksime. Būdami atsipalaidavę, apie sudėtingus dalykus kalbėsime paprastai, kitomis akimis pažvelgę į baimę keliančius užduotis, pamatysime kad jos įmanomos ir smagios.

Stresas yra fiziologinis dalykas, baimė – viena iš septynių pamatinių emocijų. Baimę jaučia visi, aš taip pat prieš kiekvieną viešą pasirodymą jaučiu baimę. Neverta su ja galynėtis, geriau su ja susitarti. Man dažnai padeda susikurtas vaizdinys – kitas aš, kitas Mantas. Stovi ant scenos ne vienas, o dviese. Kitas Mantas šnibžda į ausį, ko tu čia stovi, tau nepavyks, tu gi šveplas ir dar visokių paslapčių. Tada pagavęs momentą imi ir susitari su tuo kitu Mantu – būk geras eik pasėdėsi pirmoje eilėje arba eik pasivaikščioti – juk oras puikus. Pasodini jį kokiai valandai, duodi telefoną pažaisti, o tu sau ramiai eini kalbėti. Įtampą ir baimę metaforiškai atitolini, pasikalbi su ja, ramiai įkvėpi ir eini pasitikti sėkmės.

Kaip akimirksniu „papirkti“ auditoriją?

Savo patirties ir istorijų dalijimasis visada padeda patraukti auditorijos dėmesį. Kartais stovėdamas prieš auditoriją, kurią sudaro vadovai ar kiti savo srities ekspertai, jaučiuosi neužtikrintas, ką aš jiems galiu pasakyti, juk jie turi kur kas daugiau patirties. Kaip aktorius, aš žinau daug vidinės aktorystės virtuvės – kvėpavimas, balsas, kaip tolygiai ir ramiai kalbėti. Mokymuose visomis šiomis subtilybėmis ar triukais dalinuosi. Asmeninė patirtis ir virtuvė yra mano. Aktoriai ja nesidalina, o aš dalinuosi. Todėl šiuo atžvilgiu esu įdomus tiems, kurie mokosi. Kaip aktorius ruošiasi vaidmeniui niekam neįdomu, kaip jis ateina iki scenos vaidinti – niekam neįdomu. Įdomu tik vienintelis dalykas – tai, kas vyksta scenoje čia ir dabar. Kartu mokomės iš tos virtuvės. Dalinuosi žiniomis, kaip ateiti iki to taško, kai reikia išeiti į sceną.

Auditoriją visada pavergsi ir priversi ją patikėti tavimi tik tuo atveju, jeigu pats savimi pasitikėsi ir atrasi kontaktą su auditorija. Triukų yra įvairiausių, bet pats svarbiausias – nuoširdumas ir atvirumas. Net ir pasidalijimas savo nesėkmėmis, gali būti priimtas labai palankiai. Pavyzdžiui, vienai įmonei vedžiau renginį, kuriame dalyvavo keli šimtai žmonių – labai skirtingi nuo vadovų iki darbininkų. Prasidėjus renginiui, grojant muzikai, netikėtai per sceną praėjo magas, kurio pasirodymas buvo numatytas vėliau. Toks „pokštas“ galėjo nemenkai sugadinti visą renginį, gelbėdamas situaciją sumojau publikos paklausti, kas čia buvo, ar jūs matėte tą žmogų. Gavus teigiamą atsakymą, jiems papasakojau, kad tai buvo magas, kuris mokosi būti nematomu, bet, deja, jam nepavyko. Tai buvo raktas, kuris man padėjo užmegzti kontaktą su auditorija.

Neretai auditoriją trikdo pranešėjo drebantis balsas ar spiegiantis balso tembras. Kaip vis tik reikia taisyklingai „pastatyti balsą“?

Tokio reiškinio, kaip „balso pastatymas“, nėra – tiesiog reikia ieškoti savo balso galimybių ir tembro. Tam yra įvairių veido, kvėpavimo ir vibracijų pratimų. Labai smagu, kai net vyresni atranda įdomias savo balso galimybes. Svarbu ramus kvėpavimas ir tolygus kalbėjimas. Mokymų metu išmokstame tų pratimų, pabandome kartu atrasti balso tembrus. Labai svarbu, kad ir po mokymų būtų praktikuojamasi ir taikoma. Tačiau svarbiausia – būti savimi, nereikia slėpti trūkumų, kuo daugiau slėpsime, tuo jie labiau bus pastebimi. Tikrai esame matę daug viešų kalbų, kurias pristatinėjo raišas, šveplas ar su kitokiu trūkumu žmogus, bet jis visus užbūrė savo autentiškumu ir savitumu.

Ko dar turėtų nepamiršti besimokantis oratorius?

Sužavėjimui labai svarbi improvizacija ir gebėjimas atsipalaiduoti. Pavyzdžiui, kai aš kažko labai bijau, stengiuosi tą vietą ar susitikimą labai greitai ir efektyviai prabėgti – žinoma, tokio „efektyvumo“ rezultatai būna aiškūs. Tarkime, skaitant tekstą bijai kažkokio žodžio, jam priartėjus stengiesi jį perskaityti kuo greičiau ir, akivaizdu, suklysti. Tačiau to žodžio reikia laukti su džiaugsmu, kaip dovanos. Ir jei suklysti ties tuo žodžiu, publikai sakai – „aš taip mėgstu šitą žodį, leiskite man jį dar kartą pakartoti“ – tada viskas puikiai pavyks, o publika neslėps savo susižavėjimo. Pavyzdžiui, pranešimo metu dingo skaidrės, gali pasimesti ir pasiduoti, bet gali sutelkti visą energiją ir pasakyti: „dabar tiesiog papasakosiu, ką norėjau, gerai, kad jos ir dingo“.

 

Apie Mantą Cegelską

  1. Cegelskas įgijo aktorinio meistriškumo magistro laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Specializuojasi savęs pažinimo, komandos formavimo, viešo kalbėjimo, streso įveikimo srityse. Mantas dirba teatro pedagogu LMTA „Mažojoje teatro akademijoje“, vadovauja vaikų ir jaunimo studijai „Teatroforma“, yra kvalifikuotas Grundvig šokio pedagogikos ekspertas. Dalyvavo tarptautinėse kvalifikacijos tobulinimo programose pedagogams „Tool Fair X: Cross the line”, „Soul & Body Dance Workshop for Trainers” Vengrijoje, „Train Your A.I.M.” Italijoje ir kt.

Viešo kalbėjimo mokymuose Mantas vaidybinių etiudų, šokio, vaizduotės lavinimo pratimų, kalbėjimo viešai ir teksto suvokimo pratimų pagalba siekia ne tik atskleisti kūno raiškos galimybes, bet ir išmokyti vertinti įvairias gyvenimiškas situacijas ir lengviau prisitaikyti socialinėje aplinkoje.

Sukūrė daugiau nei dešimtis vaidmenų kine ir televizijoje.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *