Grįžti į Ekspertų įžvalgas
Dr. Alisa Miniotaitė, 5 min skaitymo

Švietimas be meilės

Dalintis Facebook Dalintis LinkedIn Spausdinti puslapį Kopijuoti

Švietimas Lietuvoje – opi sritis dėl daugelio priežasčių: netenkinančių rezultatų, svarbos šalies ateičiai, kiekvieno mūsų tiesioginių sąsajų su švietimu, švietimo sistemoje veikiančių šalių nesusikalbėjimo, pykčio ir abejingumo, entuziazmo ir nusivylimo.

Koks švietimo Lietuvoje tikslas? Kokius uždavinius sau kelia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM)? Strateginiuose dokumentuose įvardijama aibė siekiamų švietimo rodiklių, keliamų lyginant Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto pasiekimus su kitų valstybių (kuriamas kitų vijimosi ar reaktyvumo įspūdis), ir Lietuvos švietimo prioritetai: Tūkstantmečio mokykla ir skaitmeninė transformacija.

Kaip nesibaigiantis procesas ministerijos tinklapyje įvardijama vizija: „Lietuva, kuri nuolat mokosi“. Klausimas, ar tai tikrai ta vizija (įkvepiantis tikslas), kurios mes visi norime ir siekiame?

Misijas ministerija pateikia dvi: „kiekvienam prieinamas kokybiškas švietimas, sportas ir mokslas kaip visaverčio, socialiai saugaus žmogaus gyvenimo ir konkurencingo, žiniomis grįsto ūkio ir kultūros prielaida” ir „ŠMSM kuria galimybes ugdytis, tirti, sportuoti“. Kuri teisinga, turbūt net nelabai svarbu. Pavadinkim, misija ilgoji ir trumpoji. Svarbiausia juk ne tinklapyje parašytos misijos ar vizijos teisingumas, o tikslų ir uždavinių įgyvendinimas praktikoje. Kažkur skaičiukuose pametamos vertybės, susikalbėjimas, žmogiškumas, kultūra.

Nepriklausomybės atkūrimo metais tautiškumas buvo viena pagrindinių švietimo vertybių. Šiandien apie jį dažnai baiminamasi kalbėti, bijant kaltinimo nacionalizmu. Tačiau tautiškume ir savo šalies identiteto stiprinime nėra nieko blogo – tai stiprios valstybės pagrindas. Švietimas – neatsiejama Lietuvos kultūros dalis, ir pati švietimo sistema formuoja Lietuvos kultūrą ir valstybiškumą.

Kas yra pagrindinis švietimo paslaugos objektas? Individualus žmogus – vaikas ar jaunuolis, jo tėvai, Lietuvos valstybė ar pasaulis?

Atrodo, į šiuos klausimus atsakymo ieškome iš naujo. Nuolatinis lyginimasis nacionaliniu ir pasauliniu mastu, rodiklių matavimas yra tapę kasdiene švietimo vadybos praktika. Nors dar Nepriklausomybės pradžioje Meilės Lukšienės, Lietuvos kultūros tyrinėtojos, edukologijos mokslininkės, Tautinės mokyklos koncepcijos, „Lietuvos švietimo koncepcijos“ ir kt. Lietuvos strateginių švietimo dokumentų bendraautorės įvardyta, kad švietimo subjektas ir objektas yra žmogus kaip absoliuti vertybė, o ugdymo tikslas – sudaryti sąlygas atsiskleisti jo individualybei, padėti tvirtus dorovės pagrindus, ugdyti intelektą, valią ir pilietiškumą; o mokykla turi būti tautinė, tačiau ne uždara, o orientuota į visuotines vertybes, partnerišką bendradarbiavimą su kitomis kultūromis, taip gilinant nacionalinį orumą ir savigarbą.

Nepriklausomybės atkūrimo metais tautiškumas buvo viena pagrindinių švietimo vertybių. Šiandien apie jį dažnai baiminamasi kalbėti, bijant kaltinimo nacionalizmu.

Tačiau tautiškume ir savo šalies identiteto stiprinime nėra nieko blogo – tai stiprios valstybės pagrindas. Švietimas – neatsiejama Lietuvos kultūros dalis, ir pati švietimo sistema formuoja Lietuvos kultūrą ir valstybiškumą.

Vien lyginimasis su kitais ir aukštos pozicijos duomenų lentelėse neturi būti švietimo tikslas, o tik rodikliai pasitikrinti. Lietuvos švietimo tikslas turėtų būti kiekvieno vaiko sėkmė ir valstybės stiprumas, kuris neįmanomas, jei nėra grįstas vertybėmis.

Kaip viena iš šiuolaikinių pasaulio vertybių šiandien mūsų švietime ryškiai atsispindi konkurencijos vertybė. Konkuruoja vaikai, mokytojai, mokyklos, valstybės. Vis dėlto, vien lyginimasis su kitais ir aukštos pozicijos duomenų lentelėse neturi būti švietimo tikslas, o tik rodikliai pasitikrinti. Lietuvos švietimo tikslas turėtų būti kiekvieno vaiko sėkmė ir valstybės stiprumas, kuris neįmanomas, jei nėra grįstas vertybėmis.

Besivaikant skaičių ir madų, Lietuvos švietime pamestos svarbios ir tik kasdienėje veikloje, o ne skaičiuose, užčiuopiamos vertybės kaip pagarba žmogui ir pasitikėjimas. Viena didžiausių Lietuvos švietimo ydų – dialogo tarp švietime veikiančių šalių stoka. Bendrai pastebėsiu, kad Lietuvos švietimo vadyba yra itin vertikali.

Savivaldybės keliaklupsčiauja ministerijai, savivaldybėms – mokyklos vadovai, mokytojai – vadovams. Tarnystė nukreipta visiškai ne ta linkme, kuria turėtų. Mokyklų vadovai turėtų padėti mokytojams, savivaldybės – mokyklų vadovams, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerija – savivaldybėms. Nesusikalbėjimo apstu ir mokyklų bendruomenėse. Išvydę telefone mokytojo skambutį, tėvai sustingsta, nes atvejis galimas tik vienas – kažkas (blogo) nutiko, ir patys mokykloje apsilanko tik išskirtiniais atvejais.

Nors būtent tėvų įsitraukimas į ugdymo procesą (ne švietimo turinį), tyrimų duomenimis, turi bene didžiausią įtaką vaiko pasiekimams.

Galvojant apie dabartinę situaciją, kurią vaizdingai iliustruoja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Švietimo reikalų komiteto nario Lietuvos pedagogams skirti epitetai – „komuniagos“ ir „broileriniai“, norisi paklausti: kaip mes iki to priėjome?

Negalime pakeisti kito žmogaus, tačiau galime padėti jam tapti geresniam. Pagrindinis klausimas švietime turėtų būti – kaip galiu tau padėti… patirti sėkmę, pasiekti rezultatą, tapti stipresniam.

Kitas svarbus klausimas: kaip galima įgyvendinti kokybinį pokytį Lietuvos švietime? Kuris būtent švietimo sistemos dėmuo gali atnešti didžiausią pokytį? Mano manymu, ir tai rodo daugybė pavyzdžių Lietuvoje – mokyklos vadovas.

Būtent mokyklos vadovas gali sukurti dialogą mokyklos bendruomenėje, skatinti mokytojų lyderystę, meistrystę ir dalijimąsi geriausiomis praktikomis, didinti tėvų įsitraukimą į bendruomenės gyvenimą ir visų šalių bendradarbiavimą, kurti tokią švietimo organizacijos kultūrą, kurioje kiekvienas vaikas jaustųsi vertingas.

Pats vienas pedagogas gali organizuoti puikią mokymosi atmosferą klasėje, turtingą, gyvą ugdymo turinį ir procesą, kurti įsimintiną patirtį vaikui, tačiau jo darbo poveikis, nors be galo svarbus augančio žmogaus gyvenime, vargu, ar kirs klasės sienas, kalbant apie visą švietimo sistemą.

Švietimas be meilės žmogui, savo darbui, organizacijai, tautai ir valstybei neįmanomas. Kiekvienas švietimo sistemos narys turi jausti paramą: mokinys – mokytojo, mokytojas – tėvų ir administracijos, mokyklų vadovai – savivaldybės, o savivaldybė – ministerijos. Negalime pakeisti kito žmogaus, tačiau galime padėti jam tapti geresniam. Pagrindinis klausimas švietime turėtų būti – kaip galiu tau padėti… patirti sėkmę, pasiekti rezultatą, tapti stipresniam.

Autorius

Jums taip pat gali patikti

Lyderystė: moteris mažiau motyvuoja galia

Dr. Alisa Miniotaitė, 5 min skaitymo
Praėjusių metų pabaigoje pasaulinė tyrimo bendrovė „Kantar“ paskelbė, kad pasitikėjimas moterų lyderyste Vakarų pasaulio valstybėse per metus sumenko 7 procentiniais punktais (nuo 54 iki 47 proc.), nors moterų vadovaujamose pareigose... Sužinokite daugiau

Mylimas darbas – svajonė, privilegija ar pareiga?

Dr. Alisa Miniotaitė, 4 min skaitymo
Šiandieninė darbo rinka pasižymi nepaprasta galimybių įvairove ir dažniau darbą keičiančiais darbuotojais. Vidutinė įsidarbinimo trukmė kasmet tolydžio mažėja. Kelerių pastarųjų metų „Gallup“ tyrimų duomenimis, savo darbu... Sužinokite daugiau

Krepšelis

Jūsų krepšelis tuščias.