Kuo aukščiau, tuo vienišesnis.
Kodėl taip nutinka?
Dėl kelių priežasčių:
• Susiduri vis su sunkesnius iššūkiais, klausimais, problemomis, dėl to keičiasi interesų ratas, lyginant su daugelio žmonių kasdieniais interesais;
• Vis daugiau žmonių nuo tavęs priklauso. Sprendi dėl jų karjeros, atlyginimo – lygiaverčiams draugiškiems, nuoširdiems santykiams pradeda trukdyti akivaizdūs interesų konfliktai;
• Tenka priimti nemalonius, nepopuliarius sprendimus, kurie sukelia nepasitenkinimą, burbėjimą. O gal net ir gerai, kad darbuotojai turi kur nuleisti garą – ant vadovo.
• O svarbiausias dalykas – darbuotojams reikia tvirto mūsų peties. Labai tvirto. Išskydęs, nusiminęs, žemę pardavęs vadovas – ne tai, ką nori matyti darbuotojai. Žmonėms labai svarbu šalia lyderio jaustis saugiai.
Taigi ši virtinė priežasčių lemia, kad vadovas yra iš dalies pasmerktas vienatvei. Kiek yra žmonių, su kuriais jis gali būti atviras? Tik artimiausių žmonių būrelis ir, duok Dieve, kad jis būtų. Matome lyderių, kurie gyvenime yra vieniši, neturi vaikų, sutuoktinių, brolių ar seserų. Jiems vienatvės našta dar sunkesnė. Tačiau taip, jie išmoko su ja būti, priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir būti sėkmingi lyderiai.
Ar galima sakyti, kad vienatvė padarė juos stipresniais? Veikiausiai taip. Vis mažiau situacijų, kurios gali išmušti juos iš balno.
Tyrimai rodo, kad lyderiui svarbu turėti savo komandą. Neturima omenyje darbuotojų komanda, ši žinoma irgi yra svarbi ir turi būti stipri. Turima omenyje bendraminčių komanda, kurioje lyderis gali būti savimi, dalintis savo išgyvenimais, rasti atsakymus. Tai vieta kurioje jis gali būti atviras.
Mes kaip žmonės bręstame santykyje. Būdami atviri, patirdami priėmimą, gaudami grįžtamąjį ryšį, mes mokomės ir augame.
Įsivaizduokite žmogų, kuris neturi vietos, kur gali būti atviras, negali gauti tikro grįžtamojo ryšio.
Politikoje irgi matome, kaip lyderiai tampa izoliuoti. Taip, aplink juos yra patarėjų ir padėjėjų komanda. Bet ką gi ta komanda sako – tai, ką lyderis nori girdėti. Taip nutinka ne tik dėl to, kad aplinkos žmonės siekia naudos sau, bet ir todėl, kad lyderis, patirdamas sunkumus ir iššūkius, nesąmoningai siekia palaikymo. Palaikymas – tai gyvybės galių turintis vanduo, atgaiva, kuri irgi reikalinga. Jei kauniesi mūšiuose, bent jau artimoje darbinėje komandoje nori gauti palaikymą. Tada jautriai reaguoji į kritiką, ilgainiui kolegos jos ir nebeišsako. Užsisuka uždaras ratas, kuris, žinoma, gali užsisukti ne tik politikos, bet ir verslo įmonių vadovams.
Taigi, ką daryti:
– Kurti artimą ir tvirtą santykį šeimoje, turėti keletą artimų draugų;
– Vadovų mokymai, klubai – tai irgi vieta, kurioje gali sutikti bendraminčių, kalbėti rūpimomis problemomis su panašaus lygmens žmonėmis;
– Ne bėgti nuo vienatvės, o ją priimti. Galbūt net kaip dovaną, kai gali daryti tai, ką nori, ką labiausiai mėgsti.
– Skaityti, žiūrėti filmus, serialus apie vadovus ir lyderius. Matydamas jų išgyvenimus, supranti, kad esi ne vienas.
Ir galbūt net labiau atsiverti savo darbinėje komandoje – dalintis patirtimi, nuodugniai aiškinti, su kokiomis problemomis susiduri, kodėl tai yra problema.
Patirti baimę, liūdesį, nusivylimą, skausmą – tai ne silpnumas. Tai gyvenimas. Silpnumas – tame įstrigti ilgam.
Dr. Alisa Miniotaite, vadovavimo ir lyderystės ekspertė, ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.
Šaltinis: Žinių radijas.
#lyderiodilema