“Kai įvyksta klaida, dažnas impulsas vadovui – darbuotojas kaltas. <…>
O galima pažvelgti į veidrodį – ką aš kaip vadovas padariau ne taip? Ką darysiu kitaip, kad klaida nepasikartotų?” – Dr. Alisa Miniotaitė
Visą komentarą klausykite čia: Lyderio dilema.
Stoviu Stokholmo oro uoste eilėje prie patikros. Mano akyse aplink mamą sukasi maždaug 4-5 metų berniukas. Simpatiškas, garbanotų šviesių plaukų, ryškių mėlynų akių, šiuolaikiškai laisvai aprengtas. Stebiu jį ir galvoju, kas iš jo išaugs.
Ateina mintis apie tai, kad jei griežtai jį auklėsime, jis bus tik nuobodybė – paklusniai sudėjęs rankas sėdintis ant kėdės. Geras berniukas. Besistengiantis įtikti.
Kaip svarbu leisti žmogui daryti klaidas, galvoju. Klaidos padaro mus įdomiais, leidžia tyrinėti savo ir kitų ribas. Leidžia susiformuoti mums ne pagal reikiamą visuomenės trafaretą, bet ir skleistis natūraliai mūsų prigimčiai.
Žinoma, tėvams sunkiau auginti vaiką, leidžiant jam klysti, nes išgyvename vaiko paklydimus skausmingai.
Visgi žvelgdama į suaugusius, kurie neturėjo galimybių klysti, galvoju, kad jie nuo to netapo nei gilesnės, nei stipresnė, nei doresnės asmenybės. Nes tikras gerumas, sąžiningumas ateina iš supratimo ir kas kitoje pusėje, ko reikia atsisakyti, kokią kainą moki už tai.
Darbe klaidos irgi nei pageidaujamos, nei apdovanojamos. Jau kalbėta, kad klaida – tai vertinga patirtis. Ši patirtis mus brandina, leidžia tapti stipresniems, ji būtina, norint pasiekti sėkmę.
Pavyzdžiui, būdamas vadovas lieju pykti darbe. Kyla darbuotojų nepasitenkinimas, kai kurie gal ir išeina. Išmokstu šią pamoką – emocijas turiu valdyti. Tampu stipresnis ir geresnis vadovas. Galbūt net geriau suprantu tuos, kurie irgi emocijų nevaldo. Žinau, kaip jiems padėti. Taigi mokymasis tampa vertinga patirtimi. Klaida būtų ir toliau rėkti.
Kitas pavyzdys – norėdami parduoti prekę padarėme daug šaltų skambučių. Jokių pardavimų. Nusprendžiame daryti dar daugiau šaltų skambučių. Kitaip tariant, kartodami tą patį tikimės kito rezultato. Kartoti tai, kas neveikia ar neteisinga – taip, tai yra klaida.
Ką svarbu kiekvienam vadovui apsibrėžti – tai savo tolerancijos klaidai ribas. Kas yra klaida, kurią mes galime toleruoti. O kas yra neleistinas aplaidumas.
Jei nesudarysiu sąlygų darbuotojams klysti, jie neaugs. O aš pats turėsiu būti kontroliuojančiu ir bėgiojančiu aplinkui.
Priimti klaidą įmonėje nereiškia skatinti jas daryti. Žinoma, kad turi būti ir standartai, ir planavimas.
Kai padaroma klaida darbe, galima pradėti ieškoti kaltų ir aiškintis, kodėl atsirado klaida. O galime aptarti:
Kai įvyksta klaida, dažnas impulsas vadovui – darbuotojas kaltas. Asilas, nesuprato, aplaidžiai dirba.
O galima pažvelgti į veidrodį – ką aš kaip vadovas padariau ne taip? Ką darysiu kitaip, kad klaida nepasikartotų?
Ir galiausiai mes visi kartu galime aptarti, kas įvyko ir ko visi kaip kolegos bei kaip įmonė galime pasimokyti. Man šie susitikimai vieni vertingiausių. Taip didiname įmonės žinojimą ir visų supratimą, kad plaukiame vienoje valtyje.
Tiesa, prieš tai darbuotojo paklausiu, ar gerai, kad jo klaidą aptarsime visi kartu.
Dr. Alisa Miniotaite, vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.