blank
Mobiliųjų įrenginių konfigūravimo ekspertas (-ė), Klaipėda (iki 17.09.16)
2017-07-31
blank
Žmogiškųjų išteklių vystymo partneris (-ė), Vilnius (iki 17.09.18)
2017-08-07

Ar mūsų vaikai gali tikėtis lygybės mokykloje?

Alisa Miniotaitė

dr. Alisa Miniotaitė

Kai kalbu apie „mūsų“ vaikus, žinoma, turiu omenyje Lietuvos vaikus. Kuo greičiau suprasime, kad „vaiko ugdymas – viso kaimo reikalas“, tuo greičiau mūsų valstybėje įvyks pokyčiai ir socialinės apsaugos, ir švietimo srityje.

Gebėjimas pasirūpinti silpniausiais – ne, ne tinginiais, o vaikais – tai valstybės brandos požymis. O valstybė – tai ne „valdžios įstaigos“, o jos žmonės, visų pirma.

Kalbėjau apie lygybę ir kiek jos galime tikėtis, tęsiu pažadą grįžti prie klausimo, ar mūsų švietimas sukuria lygias galimybes vaikams.

Kartą bendravau su vienos, galima sakyti, „prestižinės“, mokyklos vadovais. Direktoriaus pavaduotojas pasakoja:

– Mūsų mokykla turi tradiciją. Kiekvienų metų pradžioje visi vaikai plaukia keltu į Švediją. O mokslo metų pabaigoje visi važiuojame į Neringą.

– Ar visos šeimos išgali sumokėti už šias keliones? – stebiuosi.

– Tai kainuoja visai nebrangiai, iki šimto Eurų. Tiesa, yra šeimų, kurios negali sau to leisti, tie vaikai ir nevažiuoja.

– O mokykla negali prisidėti prie finansavimo vaikams iš nepasiturinčių šeimų? – klausiu.

– Ne, mokykla pinigų neturi. Būna, kad ir į šalies olimpiadą vaikas neturi autobusui pinigų sumokėti. Vienas berniukas neturėjo pinigų autobusui į Vilnių, į chemijos olimpiadą. 11 Eurų.

– Na į olimpiadą kelionę autobusu mes galėtume apmokėti, – tarsteli mokyklos direktorius, gal kiek ir susinepatoginęs.

Galiu teigti, kad nė vienam šio pokalbio dalyviui širdis dėl vaikų, kurie su kitais vykti į mokyklos keliones neskaudėjo. Ar dėl vaiko, kuris negalėjo nuvykti į olimpiadą taip pat. Tai yra kuo tikriausios socialinės atskirties didinimo apraiškos švietimo sistemoje. Gal kas galvoja, na jau ta Alisa, susirūpino socialiniu teisingumu… Gal ir susirūpinau. Stebina, kad dalis gyventojų nesupranta, jog visi plaukiame vienoje valtyje. Lietuvoje jau trūksta darbuotojų. Emigracija didelė. Surasti gerų specialistų regionuose praktiškai neįmanoma, o miestuose – iššūkis. Jei Lietuvoje augs ir bręs savarankiškos, laimingos ir atsakingos asmenybės, mums visiems bus nuo to geriau. Taip pat ir verslui (bandau atkreipti galingiausiųjų dėmesį).

Kaip esu jau minėjusi ankstesniuose straipsniuose, didžioji dalis mūsų įsitikinimų formuojasi vaikystėje. Jie tokie nesąmoningi ir neapčiuopiami, bet taip diriguoja mūsų gyvenimams. Daliai vaikų, kurie lieka „už laivo į Stokholmą borto“, formuojasi nesąmoningas įsitikinimas „tai, kas geriausia, – ne man“. Tai gali būti rimtos studijos, geras darbas ar net sutuoktinis ar sutuoktinė iš, pavyzdžiui, pasiturinčios šeimos. Kitaip tariant jau vaikystėje šis žmogus save pastato ant žemesnio socialinio ir galimybių laiptelio. Jei šeima turi kitų problemų, pavyzdžiui, yra gerianti, tuomet šis vaikas auga ir su nuolatiniu gėdos bei kaltės jausmu. Ilgainiui šis jausmas tampa galingu įpročiu, kurio atsikratyti, jei nusprendžiama, gali prireikti daugelio metų.

Kadangi esu 5-ių vaikų mama, kurių du jau pilnamečiai, teko dalyvauti įvairių klasių veikloje, matyti įvairiausių atvejų. Skaudžiausi atvejai, kai vaikas yra nemėgiamas, dėl ko pats tikrai nėra kaltas. Pvz., hiperaktyvus, neprižiūrėtas ar pan. Ne retai klasėje susiformuoja vyraujanti nuomonė „viskas būtų gerai, jei ne tas (ar tie keli) vaikai“. Ir mokytojas turbūt galvoja (kas yra visiškai žmogiška), ak, kaip būtų paprasta dirbti, jei ne tas…

Taip, pripažinkime, destruktyvūs vaikai trukdo klasės pažangai. Mažiau gabūs (dar klausimas dėl šio fakto objektyvumo) neleidžia sparčiai mokytis gabiausiems. Ne mažesnės diskusijos vertas ir klausimas – ar lygybė mokykloje – tai, kai visiems dėmesio ir žinių po lygiai, ar kai gabiausiems sudaroma galimybė studijuoti daugiau ir sparčiau, o ne tokiems imliems mokymuisi – lėčiau.

Mokėdami priimti savo bendramokslį, pasirūpinti juo ar padėti, jei jam reikia, mūsų vaikai augs saugesni ir laimingesni. Labiau pasitikintys savimi. Mūsų bendruomenė bus stipresnė, o Lietuva – geresnė šalis gyventi. Ir jei jau visa mokykla važiuoja, kiekvienas vaikas turi turėti galimybę „plaukti kartu į Stokholmą“…

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.

Šis komentaras 2017 m. rugpjūčio 6 d. buvo publikuotas naujienų portale 15min.lt. Nuorodą rasite čia.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.