Dažnai diskusijose apie lyderystę iškyla klausimas, kiek lyderis gali rodyti savo silpnumą ir pažeidžiamumą. Yra pamokslautojų, kurie siūlo tiesiai nuogam į dilgėles lįst – į visus atvira širdimi, tai stipraus lyderio bruožas.
Visgi klausimas nevienareikšmis ir kažin, ar protinga visoms situacijoms vieną kurpalį auti.
Tarkim gamybos ir statybos organizacijos. Ar susikalbės statybos darbų vadovas su gvardija trečiųjų šalių atstovų atvažiavusių čia keliems mėnesiams padirbėti? Žinoma, jūs galite kalbėti apie pasidalytąją lyderystę, tačiau, dedu galvą, objektas nebus laiku priduotas, o darbo metu teks rinkti tuščius degtinės butelius.
Galimas ir kitas pavyzdys – smarkiai konkurencinga aplinka korporacijoje ar profesinėje bendruomenėje. Jūsų demonstruojamas silpnumas (dalijimas rūpesčiais, nesklandumais darbe, konfliktais su darbuotojais) greitai gali atsisukti prieš jus. Beje, tokioje aplinkoje dažnai gali pastebėti dirbtinį gerumą. Visi lipšnūs, balselius paploninę, geranoriški, nors prie žaizdos dėk.
Tai kur tas trokštamas saugumas ir atvirumas? Nejau, tik su kauke: laimėjimai į išorę, o nesėkmės ir skaudi patirtis – slepiami, išgyvenami patyliukais?
Vyrauja keli idealizuotos lyderystės paveikslai. Vienas – pečius surėmę, dalijamės darbais, visiškai pasitikime vieni kitais, artimas ryšys. Tai pasidalytosios lyderystės vaizdinys.
Kitas – įkvepiantis, stiprus, kelią rodantis, transformuojantis lyderis. Einu kartu, daug mokausi. Tokiame ryšyje pilnaverčiai mainai nevyksta. Arba tiksliau mainai savotiški – lyderis sukuria viziją, parodo kryptį, atneša žinojimą, aš gaunu intelektinę, emocinę stimuliaciją, naudą iš gerų rezultatų, o atiduodu savo laiką ir energiją – esu vykdytojo rolėje. Santykis yra vertikalus ir dvasiniame lygmenyje bendradarbiavimo nėra.
Norime to ar nenorime, lyderystė – galios žaidimas.
Įsivaizduokite, moteris premjerė interviu paminėtų: vakare kartais verkiu iš nevilties ar liūdžiu dėl vienatvės (vienatvė – daugelio lyderio palydovas). Kokių antraščių tikitės? Neabejoju, kad oponentų replikų („opozicijos lyderis pasiūlė vienkartinių nosinaičių pokelį“ ar įvykus kokiam darbo organizavimo liapsusui -„dar kartą įsitikinome, kad premjerė netinkama vykdyti pareigas“). Lytis ne taip svarbi. JAV girdime terminą „fit“ – tinkamas (eiti pareigas): Donaldas Trampas ir Džo Baidenas psichiškai, o Hilari Klinton fiziškai oponentams buvo ne „fit“.
Matomi šilti interviu medijose – tai ne silpnumo, o žmogiškų savybių parodymas, siekiant pažadinti empatiją sekėjų smegenyse: „šis žmogus yra savas, jis toks kaip aš“.
Jei glaudžiame sekėjų rate lyderis dalintųsi savo silpnumu, pavyzdžiui, „labai pavargau“, „man reikia jūsų pagalbos“, „jaučiuosi palūžęs“ galbūt žmonės ir ištiestų pagalbos ranką, reaguotų su atjauta. Galbūt tai būtų ženklas, kad ir mes galime būti silpni – pavargti, išgyventi nusivylimą, nerimą.
Visgi dažniau lyderiai rodo kognityvinį „silpnumą“ – abejoju, neišmanau, nežinau. O emocinis atvirumas išlieka tabu. Pažeidžiamumą svarbu suvokti, o ne demonstruoti. Pseudo nuoširdumas (emocinė ar žodinė tryda) neturėtų būti painiojamas su autentiškumu.
Taigi eiti į visus atvira, nuoga širdimi? Tai stipru, bet ar išmintinga
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė
Komentaras skelbtas portale 15min.lt ir Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“.
