blank
Grupinės darbuotojų atrankos populiarėja, nes kuria natūralią darbo aplinką
2018-10-24
blank
Aktyvių pardavimų vadybininkas (-ė), Vilnius (iki 2018.11.19)
2018-10-30

Apie bausmes darbe

blank

“Kai kam atrodo, kad darbuotojai darbe negali būti laimingi. Nes įsivaizduoja, kad tuomet bus atsipalaidavę, nerimti. <…> Kaip tuomet pamokyti darbuotoją, kai jis pasielgia netinkamai? – gali klausti tūlas vadovas.”

Visą komentarą klausykite čia: Lyderio dilema.

Puikiai žinome, kad darbuotojus galime skatinti, o galime ir bausti. Ne maža dalis vadovų vis dar galvoja, kad bausmė – puiki skatinimo gerai dirbti priemonė. Visgi taip nėra. Tyrimai rodo, kad bausmės skatina baimę, o baimė neleidžia jausti malonumo darbe, atsiskleisti, kitaip tariant mažina darbuotojo pasitenkinimą darbu ir motyvaciją.

Priešinga bausmėms – skatinimas už pasiektus rezultatus. Kai sieki sėkmės, o ne vengi nesėkmės (bausmės), pasieki daugiau.

Kai kam atrodo, kad darbuotojai darbe negali būti laimingi. Nes įsivaizduoja, kad tuomet bus atsipalaidavę, nerimti. Vis dar gajus mitas pas mus, kad rimtai dirbti gali tik su rūpesčio raukšle kaktoje.

Bet tai kaip??? Kaip be bausmių? Kaip tuomet pamokyti darbuotoją, kai jis pasielgia netinkamai? – gali klausti tūlas vadovas.

Visų pirma, turi būti aiškios taisyklės ir konkrečiai numatytos pasekmės už tų taisyklių pažeidimą. Darbuotojui turi būti žinoma, kas laukia už tvarkos sulaužymą. Grubūs taisyklių pažeidimai – tai neatėjimas į darbą, svarbių darbų nepadarymas laiku, informacijos nutekinimas, vagystės (ne tik materialaus turto, bet ir žinių).

Ne retai vadovai už mažus prasižengimus (nepageidaujamą, kvailą elgesį) baudžia tiesiog iš inercijos: piktu žodžiu, piktu žvilgsniu, įsirašydami į galvą informaciją tokią kaip: šitas tai tikrai negaus premijos ar šito niekada nepakelsiu pareigose ir pan. Dažnai tokie sprendimai paremti pykčio emocija ir ilgalaikėje perspektyvoje nebūtinai turi vertę.

Kartais tikrai susinervinu dėl darbuotojų veiksmų. Tuomet ir pasakau – man tiesiog užvirė kraujas. Matau, kad darbuotojai atšlyja. Aišku ir man, ir kitiems, kad dabar geriau padaryti pauzę. Niekas nepriskaldys malkų. Taigi labai svarbu, kad vadovas pats mokėtų identifikuoti savo pyktį, jį suprasti ir pasakyti: „dabar esu piktas“ arba „labai supykau“. Atviras, tiesus pykčio išsakymas – tai neutralus fakto konstatavimas, kuris nepriverda košės ir nesukuria bereikalingų pasekmių. Visi turime teisę į emocijas, tačiau neturime teisės tą emociją išveikti ant kitų, juos įskaudindami.

Kur kas blogiau nei pasakyti, kad esu piktas, nieko neišsakyti ir eiti apkalbėti darbuotojo kitam vadovui ar darbuotojui, pasakyti negerus žodžius ar bausti tyla…

O… ši bausmės forma itin rafinuota. Pastebėjau, kad ją dar labiau nei vadovai, darbe naudoja darbuotojai. Suprask, dabar aš tave nubausiu tyla…

Pažįstu žmonių, kurie kitą tyla baudžia jau ne vienerius metus. Nešiojasi užantyje akmenį ar tą tylos dalgį… Ir kam gi jį nešiotis? Ar mums nuo to lengviau? Ar nuo to tampi stipresnis žmogus? Tuomet pats esi savo pykčio įkaitas.

Kur kas sveikiau (nors gal ne visuomet paprasta) pripažinti, kaip supykai, kaip buvai įskaudintas, kad kito žmogaus poelgį (kuris gimsta iš žmogaus netobulumo) priėmei asmeniškai.

Taigi bausmės – labai žmogiška mūsų nevilties ar pykčio išraiška. Kai kyla noras kitą nubausti, kur kas geriau pasijuokti, suprasti, kad noras bausti kyla iš mūsų pačių silpnumo – tai yra žmogiškumo 😊

Dr. Alisa Miniotaite, vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.