ALISA MANAGEMENT LABORATORY | Kiek galima pasitikėti žmogumi?
Svarbių klientų vadybininkas (-ė), Ryga (iki 17.05.01)
2017-03-24
Socialdemokratų balsas Lietuvoje
2017-03-30

Kiek galima pasitikėti žmogumi?

Vienoje „Lyderio dilemos“ laidoje dalyvavęs Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius ištarė žodžius, kurie sukasi galvoje kelias savaites: liberalizmas – tai pasitikėjimas žmogumi. Ilgainiui prieš akis iškilo ir kitas Lietuvos visuomenės veikėjas – gydytojas-psichiatras, kovotojas už vaikų teises į fizinę ir psichinę sveikatą – VU profesorius Dainius Pūras.
Apie prof. D.Pūrą galėčiau pasakyti – besąlygiškas tikėjimas žmogumi. Toks tikėjimas žmogumi atspindi humanizmo idėjas: žmogus iš esmės yra geras, kiekvienas esame unikalus, visi turime tendenciją augti. Būtų įdomu panagrinėti, kur pasitikėjimas žmogumi yra konservatizmo ar socialdemokratų doktrinoje. Rodos, konservatoriams reikia taisyklių ir aiškių ribų, kad žmogus nenuklystų į užribį, o socialdemokratai, gali būti, iš esmės netiki žmogaus gebėjimu pasirūpinti savimi. Bet šį kartą ne apie tai.
Pasitikėjimas – tai psichologinė būsena, ketinimas kliautis kito žmogaus pozityviomis elgesio intencijomis. Pasitikėjimas apima nežinomybę ir pažeidžiamumą, ar žmogus tikrai pasielgs, kaip tikėtasi. Taigi, pasitikėjimas neatsiejamas nuo rizikos, tai pasiryžimas priimti tokią riziką. Pasitikėjimas priklauso ir nuo mūsų neurobiologinės smegenų struktūros ir veiklos – jį lemia hormonas oksitocinas. Neuromokslininkai, nagrinėjantys žmogaus savybes, mus suskirstė į keturias dominuojančias biologines sistemas: dopamino-norepinefrino, serotonino, testosterono ir estrogeno-oksitocino. Kiekviena šių sistemų lemia mūsų savybes ir elgesį. Pvz., žmonės, kuriuose dominuoja testosterono sistema, yra griežti, tiesūs ir skeptiški, pasižymintis aktyviu serotonino veikimu – socialūs, jaučiantys būtinybę priklausyti grupei. O turintys dominuojančią estrogeno-oksitocino sistemą – intuityvūs, kūrybiški, linkę pasitikėti kitais. Kol kas neteko matyti tyrimų, atskleidžiančių, pavyzdžiui, kad nacionalistai arba kraštinių dešiniųjų pažiūrų žmonės pasižymi testosterono sistema, o liberalų smegenys „užlieti“ estrogenu-oksitocinu. Tačiau tikiu, kad sąsajų tikrai gali būti.
Įdomu, kad pasitikėjimas laikomas mūsų sąmoningu pasirinkimu, nes tai yra sąmoningas rizikos prisiėmimas. O, pavyzdžiui, psichologinis saugumas – nesąmoningu. Negaliu sau pasakyti – „dabar jausiuosi saugus“, jei taip nesijaučiu.
Tikiu, kad kai kuriems žmonėms atrodo, kad pasitikėjimas – tai realybės ignoravimas. Pvz., tai pasirinkimas nematyti, kad tarp musulmonų, plūstančių į Europą, gali būti teroristų ar žmonių, kurie Europą nori sunaikinti ar tiesiog daryti bloga. Ko gero, pasitikėjimas viskuo bei visais ir yra realybės ignoravimas, dar vadinamas terminu „wishful thinking“ – kai savo norus priimame kaip realybę. Kai nenoriu susidurti su realybe, kai nenoriu jausti iš to kylančių neigiamų jausmų, kai nenoriu už realybę prisiimti atsakomybės, užmerkiu akis ir tiesiog pasitikiu? Ką gi, tai irgi pasirinkimas. Kaip ir pasirinkimas pasitikėti ir priimti riziką. Pasitikėjimas nėra tik juoda arba balta – tik pasitikėti arba tik nepasitikėti. Organizacijose taip pat svarbus pasitikėjimo klausimas. XXI-ame amžiuje pasitikėjimas laikomas vis dar per mažai tiriama sritimi vadyboje. Organizacijos, kurios pasižymi pasitikėjimo kultūra, yra produktyvesnės, jose darbuotojai turi daugiau energijos ir yra lojalesni. Pasitikėjimas visuomet yra dvipusis: vadovas pasitiki darbuotoju, o darbuotojas pasitiki vadovu. Vienas dažniausių klausimų, kurį užduoda vadovai, – ką daryti, jei nepasitikiu darbuotoju. Galiu viena pasakyti –nepasitikėjimas yra griaunanti, niekur nevedanti jėga. Darbuotojui nusvyra rankos ir jis tiesiog išeis iš darbo. Man atrodo, mes matome, kaip nepasitikėjimas griauna ir Lietuvą.
Ypač vadovų veikloje pasitikėjimas turi būti susietas su aiškiais susitarimais. Be susitarimų pasitikėti gali būti naivu. Tokiu atveju kalbame apie neišsakytus lūkesčius, kurie veda į nusivylimą darbuotoju. Taip pat kolega, sutuoktiniu, vaiku ar draugu. Svarbu pasitikėjimo suteikti žmogui tiek, kiek jis gali pakelti. „Aš tikiu, kad tu gali padaryti šį (mažą) darbelį“ (tai gali būti pasakyta darbuotojui, kuriuo mums sunku pasitikėti). Iš pradžių žmogus pakels mažesnį akmenį, vėliau didesnį, o galiausiai ir visai didelį. Tikiu, kad pasitikėjimas yra kurianti galia. Kurianti geresnį santykį, įgalinanti kitą žmogų. Taip, rizika išlieka. Sveika tolerancija rizikai, nežinomybei – tai dar viena svarbi žmogaus kompetencija.

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.

Šis komentaras 2017 m. kovo 26 d. buvo publikuotas naujienų portale 15min.lt. Nuorodą rasite čia.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *